04 Vas Santuoka
Santuokos sakramentas – tai Dievo bei Bažnyčios liudytojų akivaizdoje vyro ir moters duota priesaika visą gyvenimą vienas kitą mylėti, gerbti ir susilaukti vaikų bei juos ugdyti.
Santuoka, kurią vyras ir moteris sudaro visam gyvenimui kaip bendrą sąjungą, skirta sutuoktinių gėriui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui. Esminės santuokos savybės, kurios turi būti žinomos ir besąlygiškai priimtinos besituokiantiems krikščionims, – vienumas ir neišardomumas. Kitaip tariant, santuoka sudaroma tik vieną kartą ir jokios žmogiškos jėgos negali būti išardyta. Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta: „Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria” (Mt 19, 6). Santuokoje vyras ir moteris yra lygiateisiai, vienas kitam atsidavę, tarnaujantys ir pasiryžę būti atviri gyvybės dovanai bei drauge auginti vaikus.
Kodėl kuriančiam šeimą reikia priimti Santuokos sakramentą?
Vyro ir moters meilėje atsispindi Dievo ir žmogaus, Kristaus bei Bažnyčios meilė. Taip, kaip Dievas ištikimas žmogui, taip vyras ir moteris Dievo akivaizdoje apsisprendžia vienas kitą visą gyvenimą mylėti, rūpintis ir globoti – priima Santuokos sakramentą. To reikia vyro ir moters sąjungai, vaikų gerovei ir saugumui, kad jie užaugtų mylimais ir mylinčiais žmonėmis.
Kam teikiamas Santuokos sakramentas?
Santuokos sakramentas teikiamas vyrui ir moteriai, kurie yra dar nesudarę galiojančios bažnytinės santuokos, myli vienas kitą ir, tvirtai apsisprendę, išreiškia abipusį sutikimą visam gyvenimui kurti krikščionišką šeimą, gimdyti bei auginti vaikus.
Būtina žinoti:
● Bažnyčioje vyras ir moteris tuokiasi laisva valia, tvirtai apsisprendę, vieną kartą ir visam gyvenimui;
● sužadėtiniai, nusprendę Kauno Palaimintojo Jono Pauliaus II parapijoje priimti Santuokos sakramentą, turėtų kreiptis į kunigą ne vėliau kaip trys mėnesiai iki numatytos santuokos datos;
● tam, kad santuoka būtų palaiminta bažnyčioje, reikia iš anksto asmeniškai kalbėtis su dvasininku, pateikti asmens tapatybę liudijantį dokumentą, pristatyti Krikšto pažymą, būti laisvos būklės (jei gyvenate ir krikštytas tos pačios parapijos teritorijoje) arba turėti leidimą tuoktis už parapijos ribų ( jei krikštytas vienoje, o gyvenate kitoje parapijos teritorijoje), pažymą apie Šeimos centre lankytus specialius kursus sužadėtiniams;
● prieš priimant Santuokos sakramentą dera atlikti išpažintį, nes, kurdamas šeimą, žmogus pradeda naują gyvenimo etapą, šiuo ženklu labiau atsiveria Dievo malonei, įsipareigoja prisiimti atsakomybę už kitą žmogų ir būsimų vaikų laimę.
* Pirmam susitikimui su kunigu reikia atsinešti tik asmens tapatybę liudijantį dokumentą
Santuokos sakramento simboliai
Priesaika – tai laisvas, tvirtas, Dievo ir žmonių akivaizdoje viešai paskelbtas pasižadėjimas vienas kitam visada išsaugoti ištikimybę, laimėje, varge, sveikatoje ir ligoje – visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti.
Žiedas žymi ištikimybę, įsipareigojimą ir nesibaigiančios meilės pasirinkimą.
Santuokos sakramento apeigos
Suskambus bažnytiniam varpui, kuris skelbia apeigų pradžią, užgroja vargonai, sužadėtiniai, lydimi liudininkų, ateina prie altoriaus (sužadėtinius prie altoriaus gali atvesti pats kunigas arba jaunąją gali atlydėti tėvas). Apeigas kunigas pradeda persižegnodamas ir pasveikindamas sužadėtinius bei visus svečius. Tuomet giedamas himnas Šventajai Dvasiai, kuri yra įvairių dovanų šaltinis. Po himno kunigas skaito maldą už jaunuosius. Visi atsakome: „Amen.”
Skaitomi skaitiniai iš Šventojo Rašto.
Po trumpo Dievo žodžio komentaro liturgijos vadovas užduoda klausimą jaunajam:
„Ar esi rimtai apgalvojęs, niekieno neverčiamas ir tikrai pasiryžęs vesti šią savo sužadėtinę?” Jaunasis atsako: „Esu.”
Po to klausiama ir jaunoji:
„Ar esi rimtai apgalvojusi, niekieno neverčiama ir tikrai pasiryžusi tekėti už šio savo sužadėtinio?” Jaunoji atsako: „Esu.”
Vadovaujantis liturgijai dvasininkas klausia abu:
„Ar pasižadate santuokos kelyje visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti?” Kiekvienas atsako: „Pasižadu.”
Tada vadovaujantis liturgijai dvasininkas, atsižvelgdamas į besituokiančiųjų amžių, klausia apie vaikus:
„Ar sutinkate pagal Dievo valią susilaukti vaikų ir juos auklėti, kaip liepia Dievas ir Bažnyčia?” Jaunieji atsako: „Sutinkame.”
Liturgijos vadovas kviečia jaunuosius paduoti vienas kitam dešinę ranką ir tarti priesaikos žodžius. Pirmasis prisiekia jaunasis:
„Aš, N., imu tave, N., savo žmona ir prisiekiu visada būti tau ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims,- visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!”
Tada prisiekia jaunoji:
„Aš, N., imu tave, N., savo vyru ir prisiekiu visada būti tau ištikima: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims,- visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!”
Kunigas sutuoktinius peržegnoja, kreipiasi į liudytojus ir kviečia pagarbinti Dievą trumpa malda. Tada palaimina žiedus, kuriuos jaunavedžiai užmauna vienas kitam, tardami šiuos žodžius:
„N., imk šį žiedą – mano meilės ir ištikimybės tau ženklą – vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.”
Apeigų pabaigoje teikiamas iškilmingas palaiminimas jaunavedžiams.
Kas gali teikti šį sakramentą?
Santuoką teikia vienas kitam Dievo akivaizdoje prisiekiantys sužadėtiniai. Santuokos apeigose dalyvaujantis kunigas (arba diakonas) vadovauja ceremonijai, Bažnyčios vardu priima sutuoktinių sutikimą ir jiems suteikia Bažnyčios palaiminimą. Bažnyčios atstovo ir liudininkų dalyvavimas santuokoje parodo, kad šis aktas vyksta be kliūčių ir yra reikšmingas, tikras ir svarbus bendruomenės gyvenimo įvykis.
No Comments