19 Bal DIDYSIS ŠEŠTADIENIS. VELYKNAKTIS
DIDYSIS ŠEŠTADIENIS. VELYKNAKTIS
Ši naktis, kuri pavadinta pačia svarbiausia metų naktimi, švente, nušviečiančia žmogaus, krikščionio gyvenimą, švente, kuri turi savyje labai daug iš to, ką vadiname mūsų ir mums, švente, kuri padovanota Dangaus, švente, kuri pasirodo gali mus išlaikyti viltyje, gali mus palaikyti žemiškoje kelionėje.
Šią naktį ir mes manau trokšime surasti Gyvąjį, surasti Žmogaus Sūnų, kuris buvo nukryžiuotas, o – neįtikėtina – prisikėlė. Šią naktį moterys grįžta nuo kapo. Šią naktį anksti ryte apie viską praneša vienuolikai ir visiems kitiems. Kokia didinga ir slėpininga naktis – nesuprantama, prašanti tikėti tuo, kuo, atrodo neįmanoma patikėti – prisikėlimu iš numirusių.
Taigi šita naktis yra šventa ir tikra. Šventa, nes joje mes ieškome atsakymo į viso mūsų gyvenimo klausimą. Jėzaus atsakymas toks netikėtas – niekas dar nematė, neregėjo, tik girdėjo apie jo Prisikėlimą, apie tai, kad Jis – gyvas tarp gyvųjų, Jis -prisikėlęs. Jėzus prisikėlė. Jėzus prisikėlė su kūnu, su visa savo žmogiška tikrove. Jėzus įžengs į mus prisikėlęs, Jėzus ateis šią naktį sukrėsdamas mūsų – neprikeltųjų, pavargusių, nuodėmingųjų – dvasios kapus, Jėzus šiandien mus pašauks, kad pamatytume tik drobules, kad stebėtumės, kad suprastume, kad gyventume, kad daugiau nebemirtume.
Žinoma, ta naktis vėl pradeda tai, kas kartosis mūsų gyvenimuose, ta naktis grąžina mus prie ištakų. Ta naktis sako – bus dar ir adventas, bus dar gavėnia, bus vėl nusileidimas į tamsumas, bet gyvenimas nebus toks pat, gyvenimas tai ne ratais ėjimas aplink. Gyvenimas – tai nuolatinis kilimas, gyvenimas tai nuolatinė mirties įveika. Už tai ir reikia to pasikartojimo, tos liturgijos, to nepaprasto velykinio varpų gausmo – gyvenimas turi pradžią, bet jis Prisikėlusiame nebeturi pabaigos. Ir tai šitos nakties pažadas – nesuprantamos, fantastiškos nakties, bet ja gyvename, ja pasikliaujame, iš jos – tos nakties, kurioje Jėzus viešpatauja kaip Prisikėlimo aušros Dievas, semiamės savo dvasios stiprybės ir vilties.
VELYKNAKČIO LITURGIJOS KOMENTARAS (kunigo ar diakono skaitomas žmonėms)
ĮŽANGA Į VELYKŲ VIGILIJOS APEIGAS.
Ši naktis – švenčiausia iš visų naktų – tai Paschos – Perėjimo, Velykų naktis. Ši naktis tebus pašvęsta Viešpačiui. Iš Evangelijos mes išmokome: su žiburiais rankose būsime žmonėmis, laukiančiais sugrįžtančio savo Viešpaties, kad parvykęs Jis susodintų visus prie stalo, apdalindamas savimi pačiu. Šitaip pasiryšime visuomet budėti, kad mūsų širdies žiburys visada liepsnotų ir sugrįžęs Viešpats mus surastų maldingai budinčius ir susodintų prie savo Velykų stalo Tėvo namuose.
Ši naktis – švenčiausia iš visų naktų – tai mūsų tikėjimo naktis. Kristus prisikėlė ir yra su mumis. Šiąnakt mes tarsime: tikiu. Tai mūsų gyvenimo išpažinimas. Tikėti – reiškia gyventi šitaip.
Ši naktis – švenčiausia iš visų naktų – švenčių šventė. Šios nakties liturgija yra visų liturgijų motina. Pirmiausia pašventinsime naują ugnį. Kristus yra šviesa, išsklaidanti pasaulio sutemas. Nauja Velykų žvakė, kurią užsidegsime nuo naujos ugnies ir aukosime Dievui, bus mums Kristaus paveikslas. Šita žvakė, kaip ugnies stulpas lydėjęs Žydų tautą jos kelionėje per dykumą į Pažado žemę, įves mus į bažnyčią bei lydės mus visus metus, kai į Bažnyčią ateis nauji jos nariai savo Krikštu ir kai iš Bažnyčios išeis jos vaikai laidotuvių dieną.
Klausysimės Dievo Žodžio, iš naujo bandysime įsižiūrėti į Dievo darbus istorijoje ir mūsų gyvenime. Už juos dėkosime.
Šią naktį pašventinsime vandenį Krikštui, žmogaus Velykoms. Patys prisiminę savo Velykas, savo Krikštą, būsime pašlakstyti Krikšto vandeniu.
Tada sugrįžęs Viešpats pakvies mus prie savo Kūno ir Kraujo stalo, tada sotinsimės Šventąja Dvasia – savo krikščioniškojo gyvenimo stiprybe.
I DALIS – ŽIBURIŲ LITURGIJA
Ugnies ir Velykų žvakės šventinimas
Po persižegnojimo ir kunigo pasisveikinimo galima skaityti šį komentarą:
Pradžioje Dievas tarė – tebūnie šviesa. O, Dievo Šviesa, apšvieski mūsų naktį, apšvieski mūsų protą, mūsų širdį ir mūsų gyvenimą. O, Dievo ugnie, sušildyk mus. O, Dievo liepsna, uždeki mus.
DIEVAS YRA ŠVIESA, JAME NĖRA JOKIOS TAMSYBĖS.
Exultet – Velykinis šlovinimas
Tebūnie šlovė mūsų Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui. Tau, Dieve, šiąnakt aukojame šią šventinę žvakę – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus paveikslą. Tau, Dieve, šiąnakt aukojame savąją auką – mūsų Velykų Avinėlį Kristų, Tavo Sūnų. Džiūgauk, Dievo Bažnyčia. Žvelk į Jį ir nušvis tau veidas.
Komentaras prieš Dievo Žodžio liturgiją: Kuomet skaitomas skaitinys ar giedama psalmė visi sėdime; o kai kunigas pakviečia žodžiu Melskimės, tuomet visi atsistojame. Dabar galima užgesinti savo žvakes.
II DALIS – ŽODŽIO LITURGIJA
Skaitiniai
Atverk mūsų protus ir mūsų širdis, Dieve, kad pamatytume Tavo darbus mūsų istorijoje ir mūsų gyvenime, ir pasitikėtume Tavimi, istorijos Viešpačiu.
1) PIRMAS SKAITINYS Pr 1, 1 – 2, 2. Atverčiame pirmąjį Biblijos puslapį. Neturintis pradžios Dievas buvo jau tada, kai dar nebuvo nieko iš to, kas dabar egzistuoja visatoje. Jis mums suteikia galimybę dalyvauti Jo kūrybos darbo vyksme. Šis pasakojimas duoda atsakymą į nuolatos užduodamą žmonių klausimą: kas visa tai sutvėrė?
ATSIŲSK SAVO DVASIĄ, VIEŠPATIE, TADA VISA BUS SUKURTA, TADA ATNAUJINSI ŽEMĖS VEIDĄ.
2) ANTRAS SKAITINYS Pr 22, 1 – 18. Šis pasakojimas yra Kristaus nukryžiavimo pirmavaizdis. Šis įvykis įrodė Abraomo tikėjimą. Tačiau reikėjo, kad Abraomo tikėjimas būtų parodytas. Lygiai tas pats ir mums: krikščionims tenkantys išmėginimai dažnai teturi vieną tikslą – parodyti mumyse esančio tikėjimo tikrumą. Išbandymo metu pasirodome kas esame.
ABBA, TĖVE, TAU VISKAS ĮMANOMA. ATITOLINK NUO MANĘS ŠITĄ TAURĘ!
TAČIAU TEBŪNIE NE KAIP AŠ NORIU, BET KAIP TU… (Mk 14,36)
3) TREČIAS SKAITINYS Iš 14, 15 – 15, 1. Skaitysime Išėjimo knygą. Izraelio tautos perėjimas per Raudonąją jūrą aiškiai nurodo į Kristaus įvykdytą atpirkimą ir mūsų išlaisvinimą. Vadovaujami Kristaus, kurį primena Mozė, krikščionys turi privilegiją šlovinti Tą, kuris išvadavo juos iš mirties gniaužtų bei priešo valdžios. O Dieve, tai mes Tavo tauta – ¬naujasis Izraelis, kurį kaip per Raudonąją jūrą, per krikšto vandenį pervedei, kad būtume laisvi ir nebevergautume nuodėmei.
MŪSŲ IŠLAISVINTOJAU KRISTAU, PASIGAILĖK MŪSŲ.
4) KETVIRTAS SKAITINYS Iz 54, 5 – 14. Atverčiame pranašo Izaijo knygą. Dievo pyktis tetruko tik akimirką, o Jo malonė viešpataus per amžius. Taigi, Dievas ne tik nusinešė mūsų nuodėmes, bet ir moko mus eiti teisingu keliu. Niekada šito neužmirškime ir, jeigu esame Jam atidavę savo nuodėmių naštą, leiskime Jam mus mokyti. Tik tada galėsime nešti teisybės vaisių Jo garbei ir šlovei.
GIEDOKITE ŠLOVĖS GIESMES VIEŠPAČIUI, JŪS – JO IŠTIKIMIEJI, PRISIMINKITE,
KOKS JIS ŠVENTAS, IR JAM DĖKOKITE! (Ps 29 (30), 5)
5) PENKTAS SKAITINYS Iz 55, 1 – 11. Atverčiame pranašo Izaijo knygą. Nuostabu tai, kad Dievas išgelbėjimą teikia veltui. Žmonės sunkiai dirba ir išleidžia daug pinigų, bet nepasisotina. Tuo tarpu pačios didžiausios gėrybės nieko nekainuoja. Bet įsidėmėkime ir tai, kad Dievo siūlomą išgelbėjimą reikia priimti nedelsiant. Dievas yra arti, Jis atleidžia visas kaltes… Bet paskubėkite! Nes ateina laikas, kai Viešpaties nebebus galima rasti. Ar Dievo Žodis pakeitė jūsų širdis?
Tavo dosni ranka, o Dieve. Savo dovanas Tu visiems dalini veltui, padėk saviesiems žmonėms pastebėti Tavo ištiestą dosniąją ranką.
DĖKOKITE VIEŠPAČIUI, NES JISAI GERAS, JIS MALONINGAS PER AMŽIUS.
VISI, KURIE VIEŠPATIES BIJO, TESAKO: JIS MALONINGAS PER AMŽIUS.
6) ŠEŠTAS SKAITINYS Bar 3, 9 – 15. 32 – 4, 4. Šiame skaitinyje matosi, kad Mozės moralinės nuostatos yra priimtinos ir krikščionybei. Todėl gavo amžinų įstatymų žymę. Išmintis turi savyje visus įsakymus, kurie gali dovanoti tautai palaimą, jeigu jų laikysis. Dievo įsakymai amžini tam, kuris priima Dievo išmintį ir laikosi moralės nuostatų. Taip pat Dievo įsakymai nebus nemėgiami arba nepatogūs, jeigu juos žmogus priims išmintingai ir su džiugia širdimi.
Jėzus pasakė: Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų… Jei nori būti tobulas, (…) tuomet ateik ir sek paskui mane (Mk 19, 17. 21).
7) SEPTINTAS SKAITINYS Ez 36, 16 – 28. Dievo išrinktoji tauta, pažadėjusi ištikimybę savo Viešpačiui, kartais Jo išsižadėdavo savo nedorais darbais. Išmintingasis Viešpats įvairiais būdais tautą mokė ir gelbėjo. Pranašas Ezechielis nurodo, kad nusikaltusiems reikia iš naujo atgimti ir apsivalyti. Nuo nešvarumų apvalantis vanduo Šv. Rašte yra Dievo Žodžio įvaizdis. Šv. Dvasia per jį prabyla į žmogaus sąžinę ir širdį, kad jis įtikėtų ir taptų išgelbėtas.
Mes esame naujosios Kristaus tautos sūnūs ir dukterys, Krikšto vandeniu atgavę pirmykštį nekaltumą. Todėl ir stenkimės gyventi kaip geri Dievo vaikai, visuomet ištikimi ir klusnūs savo dangiškajam Tėvui!
Po paskutinio skaitinio iš Senojo Testamento, psalmės ir po maldos. Bus uždegtos altoriaus žvakės, kurios simbolizuoja Naujojo Testamento pradžią.
Glorija
Jau metas pereiti prie Naujojo Testamento skaitymo. Tau, o Gyvybės Dieve, su džiaugsmu giedame Naujosios Sandoros himną.
EPISTOLĖ – APAŠTALŲ RAŠTAI: Rom 6, 3 – 11. Paimame į rankas apaštalo Pauliaus laišką Romos krikščionims. Anksčiau skaitėme, kad visi žmogaus kūno nariai buvo nedorybės įrankiai ir vergavo nuodėmei. Kai žmogus įtiki, tie patys kūno nariai ima tarnauti Dievui. Jie tampa teisingumo įrankiais. Kadangi numirštame su Kristumi, tai nuodėmė nebeturi mums jokios valdžios ir galios. O Dievo Bažnyčia, laikyk save numirusia nuodėmei ir gyva Dievui Kristuje Jėzuje.
Pasiruoškime Gerosios Naujienos paskelbimui. Jau metas giedoti naują Aleliuja, todėl visi atsistokime.
III DALIS – KRIKŠTO LITURGIJA
Šią naktį mes iš naujo prisiminsime savąjį Krikštą. Tai mūsų mirtis su Kristumi ir mūsų prisikėlimas su Kristumi. O garbingoji Dievo Bažnyčia, kreipiamės į tave, melski už mus, keliaujančią žemės Bažnyčią.
Atsakinėdami į litanijos kreipinius stovime, nes tai yra Velykų laikotarpio laikysena.
Krikšto pažadų atnaujinimas
Prieš Krikšto pažadų atnaujinimą, užsidekime žvakes nuo Velykinės žvakės.
Pašlakstymas
Štai gyvenimo šaltinis, kuris nuplauna visą pasaulį, jis ištryško iš Kristaus šono žaizdos. Tikėkitės dangaus karalystės, šiame šaltinyje atgimusieji.
IV DALIS – AUKOS LITURGIJA
Sugrįžęs mūsų Viešpats kviečia mus prie savo Velykų stalo, savo Kūną ir Kraują duodamas mums – su Juo numirusiems ir prisikėlusiems, šitaip pripildydamas mus savosios Dvasios, kad būtume viena su Kristumi ir vieni su kitais. Šitaip mes tampame Bažnyčia – Kristaus Kūnu.
TĖVE MŪSŲ. O Dievo Bažnyčia, Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, tu tapai Kristaus kūnu. O Dievo Bažnyčia, Kristaus išmokyta, tu gali Dievą vadinti savo Tėvu. O Dievo Bažnyčia, todėl susikabink rankomis ir sakyk…
RAMYBĖS MELDIMAS. Durims, kur buvo susirinkę mokiniai dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: “Ramybė jums”, ir parodė savo rankas ir šoną.
RAMYBĖS PASVEIKINIMAS. Tebūna Šventoji Komunija – vienybė – kiekvieno mūsų širdyse. Pasveikinkime vieni kitus Prisikėlusiojo pasveikinimu.
ŠTAI DIEVO AVINĖLIS. Mūsų Velykų Avinėlis – Kristus jau yra paaukotas. Mūsų duona jau sulaužyta, o mes esame pakviesti į Avinėlio – Kristaus – pokylį.
PABAIGA. O Šventoji Velykų naktie, apšviesta prisikėlusio Kristaus Šviesos, tu mus išmokei gyventi kaip Šviesos vaikus ir daryti Šviesos darbus. Apgaubk mus, išeinančius, savo ramybe; išmokyk tarpusavyje gyventi ramybėje.
BENDRUOMENĖS MALDA (VELYKOMS)
Kun.: Sekti Kristų – reiškia asmeniškai keliauti Velykų keliu: grūdas, kuris apmiršta, duoda gausų derlių. Šis kelias veda per kryžių į garbę; per kančią į pilną džiaugsmą. Jėzus Kristus yra Senojo Testamento užbaigėjas ir Naujojo įkūnytojas. Jame sušvinta suvienyto su Dievu “naujo žmogaus” veidas.
Mūsų maldavimas: Kristau, stiprink mūsų tikėjimą.
Jėzau, duok savo išminties popiežiui Benediktui, mūsų vyskupui Eugenijui ir visiems Evangelijos skelbėjams, kad tinkamai žmonėms perduotų tiesą, vedančią į dangų.
Meldžiame už krikščioniškas šeimas, kad Tavo meilės brandintos būtų bendruomeniškumo ugdymo, savitarpio supratimo ir nuoširdaus atleidimo vieta.
Meldžiame už tuos, kurie kenčia, kad sustiprinti Tavo šventojo kryžiaus paslaptimi, rastų nusiraminimą, paguodą ir gyvenimo viltį.
Garbės Viešpatie, šaukiantis visus žmones į savo karalystės ramybę, nušviesk savo veido švytėjimu mirusius.
Meldžiame už save pačius, kad atsivertume Šv. Dvasios vadovavimui, vadintumės ir būtume tikri krikščionys.
Kun.: Dieve, padėk palikti klaidų takus ir sekti Jėzų Kristų keliu, kuris veda į gyvenimą; padaryk, kad ištikimi Krikšto pažadams gyventume tikėjimu ir drąsiai liudytume Tavo Žodžio tiesą. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.
Velykų naktis
Didžioji naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Mūsų Velyknakčio apeigos, pamaldos prasideda nusileidus saulei. Tos Didžiosios nakties, kai švenčiame Jėzaus prisikėlimą, liturgija labai iškalbinga ir išraiškinga. Pašventinama ugnis, nuo kurios uždegama ir didžioji Velykų žvakė. Kunigas, nešdamas ją į bažnyčią, užgieda „Kristus mums šviečia“. Ryškėja Kristaus prisikėlimo viltis. Žvakės nušvinta bažnyčios tamsoje. Giedamas Velykų šlovinimo himnas, kuris aprėpia visą išganymo istoriją. Tai prisiminimas, ką Dievas padarė dėl žmonių visais laikais, išlaisvindamas išrinktąją tautą, išvesdamas ją iš Egipto, pervesdamas per nendrių (galėtume pavadinti, Mirties) jūrą. Į naują gyvenimą ir laisvę. Jėzus ir mus taip veda, kviesdamas iš nuodėmės mirties į Dievo vaikų gyvenimą.
Velykų naktį skaitoma neįprastai daug skaitinių iš Senojo testamento, – tai vėlgi akivaizdus Dievo vedimo priminimas. Su Naujojo testamento žinia apie prisikėlimą nuskamba Aleliuja. Sugaudžia vargonai, suskamba varpai. Tuo išoriniu triukšmu tarsi norima mus išbudinti iš susikaustymo, liūdesio.
Bažnyčios istorijoje per Velyknaktį visuomet buvo krikštijami įtikėjusieji. Priėmę Evangeliją priimami į Bažnyčią ir nuplaunami Krikšto vandeniu. Čia akivaizdžiausiai prisimenamas senosios tautos išgelbėjimas, Jėzaus išganymas per mirtį ir prisikėlimą. Tai tinkamiausia naktis, tinkamiausias momentas Krikštui. Šventinamas Krikšto vanduo. Dar nepakrikštyti – krikštijami. Tie, kurie jau pakrikštyti, atnaujina Krikšto pažadus – savo įsipareigojimus gyventi su Dievu.
Velyknaktį krikštijami suaugusieji, o ne vaikai todėl, kad jie gali sąmoningai priimti tikėjimą. Tai – jų apsisprendimas, ne išmokus, o sąmoningai priėmus tikėjimo tiesas. Anksčiau krikščionybė nebuvo paveldima, o naujai atrandama, priimama. Kartais krikštydavosi visa šeima. Reikia manyti, ir vaikai, nes Kristaus išgelbėjimą priėmę tėvai, prisiimdami atsakomybę už vaikus, norėjo jiems perduoti tai, kas geriausia, kas išgelbsti. Paskui, laikui bėgant, taip susiklostė, kad dauguma krikščionių krikštijo savo atžalas vaikystėje. Tačiau žmogui visada reikia pačiam apsispręsti, kad ir pakrikštytam kūdikystėje. Ir tas Velyknakčio momentas yra tinkamas dar kartą pasakyti: „Taip, aš krikščionis. Aš tikiu Kristumi, aš priimu Jį. Jis tas, kuriuo pasitikiu. Jis – mano išganytojas“. Tada visi švenčiame Velykų prisikėlimo liturgiją, Eucharistiją, kai džiaugdamiesi vienijamės su prisikėlusiu Jėzumi.
No Comments