16 Spa Visų Šventųjų iškilmė
Kasdien prisimindami ir minėdami vieną ar kitą šventąjį, kartą metuose pagerbiame visus šventuosius, pasiekusius Dangų ir gavusius, ką Dievas paruošė tiems, kurie jį myli.
Visų Šventųjų iškilmė pradėta švęsti jau IV a. Tais laikais Visi Šventieji būdavo minimi pirmąjį sekmadienį po Sekminių. Kai popiežius Bonifacas IV 609 m. pašventino Panteoną, jį pavertė krikščionių bažnyčia, suteikdamas jai Švč. Mergelės Marijos ir Kankinių vardą. Popiežius Grigalius III (731-741 m.) pašventino koplyčią prie šv. Petro bazilikos Visų Šventųjų vardu ir perkėlė šią šventę į lapkričio 1 d., o popiežius Grigalius IV (827 – 844 m.) įvedė Visų Šventųjų iškilmes visoje Bažnyčioje.
Apie šventuosius, šlovinančius danguje Viešpatį, rašo jau apaštalas Jonas. Patmos saloje turėjęs regėjimą, šv. Jonas matė dangaus šventųjų džiaugsmus ir stengėsi žodžiais ir vaizdais pasakyti tai, kas žmogaus kalba neišsakoma. Jis rašo: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: „Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“ (Apr 7, 9-12)
Šventumas lydi visą krikščionybės istoriją: „Šis Dievo sumanymas, tampantis tikrove tarp žmonių“, – tai tobulas atsidavimas Dievo valiai, sekant Kristumi ir vedant Šventajai Dvasiai; šventumas – ne tai, kad „žmogus viską atiduoda, o tai, kad Dievas viską priima“.
Šventas yra tik Dievas, tik jis gali suteikti šventumo dovaną tiems, kurie liudija jį savo gyvenimu. Šventi gali tapti visi, bet ne visi žino, kokio masto yra tas jų šventumas ir kaip jis suteikiamas. Tik nedaugelis žmonių buvo visuotinai pripažinti šventais ir gyviesiems teikiami kaip pavyzdžiai.
Į šventuosius kreipiamasi kaip į Kristaus bičiulius, prašoma jų užtarimo, ir toks užtarimas nėra paprastas atlaidumas; išklausydamas maldą, šventasis išplečia savo šventumo ribas, atskleidžia savo lemties „prasmę“, kuri susijusi su išganymu ir Dievo šlove. Todėl netgi materiali malonė, kurios prašymas yra aiškus tikėjimo ženklas, tėra antraeilis dalykas; svarbiausia, kad malonės prašymas – jau savaime tikėjimo požymis, nes melsdamas žmogus atsigręžia į Dievą, sugeba įžvelgti savo gyvenimo prasmę, atgaivinti tikėjimą, viltį ir ypač gailestingumą, šį „tobulumo garantą“. Kitaip sakant, svarbiausia yra tai, kad jis atsigręžia į šventumą.
Dvasiškojo gyvenimo mokytojai sako, kad geriausias penas sielai – tai šventųjų gyvenimų skaitymas. Puikiausi pamokslai apie dorybes ir mūsų tikėjimo tiesas gali apšviesti mūsų protą, įtikinti mus, kad reikia tarnauti Dievui ir rūpintis amžinuoju gyvenimu, bet jie nepamoko mūsų, kaip kasdieniniame gyvenime sekti tomis tiesomis. To išmokstame žiūrėdami į šventuosius. Juk jie buvo tokie pat, kaip ir mes, žmonės, jie taip pat kentė vargus ir pagundas, bet jie kovojo su pagundomis ir įveikė jas tokiais pat įrankiais, kokiais galime ir mes naudotis. Pažiūrėję į jų pavyzdžius, mokomės, kaip mums reikia gyventi, kad Dievui patiktumėm. Kaip sau sakydavo šv. Augustinas, apmąstydamas šventųjų gyvenimą ir pavyzdžius – „jeigu taip galėjo daryti tie ir tos, tai kodėl gi tu, Augustinai, negalėtumei to padaryti?“
Tikėjimas moko mus, kad šventieji, patekę į dangų, noriai globoja mus, ypatingai jei mes tos globos meldžiame.
Šventumas yra ypatingas ir išskirtinis dalykas, šventas žmogus iki galo realizuoja savo prigimtį. Taigi šventieji pagal maksimalias išgales kiekvienas savaip realizuoja aukščiausio žmogiškumo savybes. Didžiausias skiriamasis žmogaus bruožas yra jo gebėjimas sąmoningai bendrauti su Kūrėju, ir tas, kuris tai daro su didžiausiu sąmoningumu, suvokdamas šio bendravimo pasekmes ir laikydamas jį savo gyvenimo prasme, visiškai realizuoja savo žmogiškumą, nes būti šventam – vadinasi, būti tikru žmogumi.
Žmogui neskirta spręsti, kas nėra šventas: to negalime pasakyti nei apie blogąjį plėšiką, nei apie Judą; tačiau šventuosius atpažįstame iš tam tikrų išorinių ženklų. „Tikrasis žmogus” tas, kuris yra su Kristumi, kuriam svarbiausia būti su Kristumi, kuriam buvimas su juo sudaro gyvenimo prasmę. Italijoje žmonės sako „mirė kvepėdamas šventumu“. Šis posakis byloja, kad kai kurių šventųjų kūnai nesuyra ir kvepia, ir tokie apčiuopiami požymiai primena žmonėms, kad velionis buvo laikomas šventu jau tada, kai jie jį pažinojo ir su juo susitikdavo.
Kaip tik tokios akivaizdžios ir atpažįstamos savybės būdingos šventiesiems; vėliau, po ilgo kanonizavimo proceso, jie tokiais skelbiami. Pripažįstama, kad pats kandidato į šventuosius gyvenimas atskleidė tikrą žmogiškąją tiesą, kuri turi būti viešai paskelbta, o jo užtarimas žmonėms prašant gali duoti vaisių.
Atskiri krikščionys ir bendruomenės kreipiasi į šventuosius kaip į tarpininkus ir užtarėjus, norėdami gauti iš Dievo kokių nors malonių ar padėkoti Jam. Bažnyčia dar vadina juos „Dievo tarnais” ir nuo pat pradžių sudarinėja jų sąrašus, kad visi krikščionys sektų jų pavyzdžiu.
Žvelgiant į labai gausius, įvairius ir kartais prieštaringus šių žmonių apibūdinimus, kyla klausimas, o koks jų skiriamasis ir kartu juos vienijantis bruožas.
Bažnyčia sako, kad šventumas yra „dalyvavimas dieviškajame gyvenime”, tai prigimtinė žmogaus būsena nuo pat jo sukūrimo.
Taigi šventasis yra žmogus, atgavęs savo prigimtinę būseną: būtybė, Sūnaus sugrąžinta Tėvui ir atskleidusi visą savo žmogiškumą, kurio esmė – būti klusniu ir dėkingu kūriniu.
Susitikę su Kristumi, kuris yra Bažnyčioje, šventieji atrado žmogiškumo pilnatvės pirmavaizdį, gyveno pagal jį ir tapo pavyzdžiu kitiems.
Žmogaus ir Dievo santykio centras – malda, kuri yra aiškiausias ir paprasčiausias veiksmas, kuriuo žmogus kreipiasi į savo Kūrėją, pripažindamas jo nuolat teikiamas malones; šio pripažinimo kontekste kiekviena malda grįsta žmonijos nuopuolio protagonisto Adomo asmenyje suvokimu; tą nuopuolį Kristus atpirko, tačiau gėrio ir blogio pasirinkimo problemą paliko spręsti pačiam žmogui. Tasai pasirinkimas, net žinant, kad galų gale gėris nugalės, yra sunki kova, kurioje žmogui reikia pagalbos. Todėl kiekviena malda, šlovinimas, prašymas arba aukojimas yra aktyvus veiksmas, kuriuo siekiama dalyvauti dieviškajame gyvenime. Apie tai aiškiai kalbėjo popiežius Jonas Paulius II: „Malda – tai ne tik mūsų veiksmas, kuriuo mes įsipareigojame, kuriuo artėjame prie Dievo, prie begalinės jo didybės ir gerumo. Malda yra abipusė pastanga. Mes einame prie jo, prie mūsų Dievo ir Tėvo, prie Švenčiausiosios Trejybės, prie Atpirkėjo, prie Šventosios Dvasios. Bet jis pats ima kalbėtis su mumis, nes nori suteikti mums tą energiją, kurios dėka žmogaus gyvenimas tampa dieviškas”.
Meldžiasi visi, bet dar karščiau meldžiasi jau esantieji šalia Dievo. Liudytojai, kurie pirma mūsų nuėjo į dangaus karalystę, ypač tie, kuriuos Bažnyčia pripažino šventaisiais, dalyvauja gyvoje maldos tradicijoje savo gyvenimo pavyzdžiu, paliktais raštais ir savo šiandiene malda. Jie kontempliuoja Dievą, jį šlovina ir nepaliauja rūpinęsi žemėje paliktaisiais žmonėmis. Jiems, įėjusiems į savo Mokytojo „džiaugsmą”, yra pavesti „dideli dalykai”. Savo užtarimu jie labiausiai patarnauja Dievo planui.
Mes galime ir turime juos prašyti, kad užtartų mus ir visą pasaulį. Kreipdamiesi į Tėvą, šventieji nepamiršta dalykų, kuriuos mylėjo žemėje – šeimos narių, dvasios brolių ir sekėjų: primena apie juos Dievui, perduodami jų maldas ir prašymus.
Parengta pagal įvairius šaltinius
No Comments