Logo

Nuo 2014 04 14  

1320639
Šiandien
Vakar
Šią savaitę
Praeitą savaitę
Šis mėnuo
Praėjęs mėnuo
Viso
2047
4687
34634
1268505
99425
217417
1320639

Jūsų IP: 54.167.225.62
Serverio laikas: 2017-06-24 15:24:02
   

Piligriminė kelionė į Šventąją Žemę

Informacija

KRISTUS TIKRAI PRISIKĖLĖ – mes JĮ SUTIKOME (žinoma, ne kape)!

 

Kauno šv. Jono Pauliaus II parapijos piligrimų kelionė į Šventąją Žemę

Dalijamės su Tavimi, esamas ar būsimas piligrime, patirtais kelionės įspūdžiais, įgyta patirtimi bei keletu kelionės fotonuotraukų, vildamiesi, kad rasi tame ką nors, kas ir Tavyje pažadins troškimą aplankyti Šventąją Žemę arba nukeliauti į ją savo Širdyje.

 

Šventoji Žemė. Ją aplankyti prieš prasidedant Gavėnios laikotarpiui didelę malonę turėjo aštuoni Kauno šv. Jono Pauliaus parapijos piligrimai. Vieni  šios kelionės troško, kiti apie ją net nedrįsdavo svajoti, treti tiesiog susikrovė lagaminus ir leidosi Dievo bei žmonių vedami. Nepaisant išankstinių lūkesčių ar jų nebuvimo, kelionėje buvo galima pasidžiaugti ramiomis, laimingomis, o kartais ir labai giliomis akimirkomis bei kartu keliavusių piligrimų bendryste. Kad ir kaip norėtųsi, to, kas tą savaitę išgyventa, papasakoti nepavyks - Šventojoje Žemėje reikia tiesiog pabūti: pajusti, pamatyti, išgirsti, užuosti ir įkvėpti, paragauti, paliesti. Tačiau keliomis čia išsakytomis mintimis skaitytoją kviečiame akimirkai persikelti ten, kur mes keliaudami patyrėme Dievo Šviesos, Meiles ir Artumo.

Pirmasis rytas Nazarete mudviem su Ada prasidėjo labai anksti – pabudome nuo paukščių čiulbėjimo ir maldai kviečiančio musulmonų šauklio balso. Anksti pažadintos pirmąjį rytą, nusprendėme, kol būsime Nazarete, keltis anksti, kad galėtume ant stogo įrengtoje terasoje sutikti iš už kalvos kylančią ryto saulę. Būdamos taip arti šventos vietos, kurioje Mergelę Mariją sveikino angelas Gabrielius,  ir mes kartu su dangų raižančiomis kregždėmis sveikinom Dievą nuoširdžia ryto malda.

Nuostabios dienos Nazarete - mieste, kuriame prabėjo Jėzaus vaikystė, vėliau - Galilėjos apylinkės, įstabus jų grožis,  Galilėjos (Tiberiados) ežeras atmintyje  išliks ilgam, galbūt ir visam laikui. Dar ir dabar mintyse regiu ilgomis linijomis šio ežero vandens paviršiumi sklandančius ir kylančius paukščius prie šv. Petro namų Kafarnaume;  melsvame rūke susiliejančius  kalnus, dangų ir ežero vandenį;  kviečiančias prieiti gaivias žaliuojančių dobilų oazes akmenuotoje ežero pakrantėje ir, geriant minėtą grožį, patirtą sielą užtvindančios dieviškos ramybės saldumą...  

O kur dar burnoje tirpstančių datulių skonis, jaustas Nazareto turguje, o   vėliau ir kitose vietose,  ar iš maišelio besiveržiantis palestiniečio sumaltos arabiškos kavos su prieskoniais kvapas, Jeruzalės turguje šviežiai spaustų  sulčių gardumas ar jos turgumi  beeinant  draugiškai  plėšoma ir ragaujama palestinietiška pynutė... Skonio pojūčiai dar labiau prabyla prisiminus prancūzišką virtuvę Nazarete, Jericho  panoramos vaizde suvalgytus pietus ar  ant žarijų keptą šv. Petro žuvį greta  Galilėjos ežero.

Regos pojūčiai bene aštriausi: iki šiol  širdyje tebesidžiaugiu Jericho dykumoje besišypsančiu beduinų berniuku, žaismingai antrą ar trečią kartą iš eilės man siūliusiu nupirkti  baltą skarutę, kurią iš jo buvau ką tik nupirkusi...  Atsiminimuose   tebegyva dykumos kalno viršukalnėje visų kartu sukalbėta vakaro malda, gėrintis tarsi natūraliai priešais esančio kalno viduryje įaugusio vienuolyno vaizdu.

Klausos ir prisilietimo pojūtis primena saulei leidžiantis Jericho dykumoje  staiga pakilusį, tarsi šv. Dvasios paragintą, dykumos vėją... Vis dar jaučiu šviežiai sužaliavusios Nazareto žolės švelnumą delnuose ir ant galvos pilamą neperregimą Jordano upės, kurioje Šv. Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jėzų, vandenį. Tebejaučiu giesme prabilusiame  Žodyje: ,,Jūs taip mylėkit, kaip Aš jus pamilau, iš to visi  pažins, kad esate mano mokiniai...“ rūpestingai sausinamas kojas,   numazgotas, kaip kad Kristus apaštalams mazgojo... O ir giesmės kartais suvirpindavo širdį iki pat jos gelmių... Grįžusi iš kelionės ne kartą mintyse ir balsu giedojau Marijos užmigimo bažnyčioje giliai vidun prasiskverbusią giesmę Mergelei Marijai: ,,Sveikinam Tave, o Motina Marija, šventoji Mergele, saulės apsiausta, žvaigždėm vainikuota, mėnulis Tau po kojom, per Tave duota Išganymo Aušra...“

Buvo labai smagu matyti apsimetusių negyvomis ir pasislėpusių  baltuose namukuose dykumos sraigių  pilnus piligrimų delnus, kišenes, nevykusiai bandant atspėti šių sraigių atsiradimą dykumos kalne ir net neįtariant apie paslėptą jų gyvybę. Tiesa, buvo kas rinkdamas sraiges vaizduotėje jas jau regėjo gabaus menininko rankose..., tačiau tam nebuvo lemta išsipildyti, nes jos, didžiai visų nuostabai, Lietuvoje atgijo...!

O kur dar  palmės ir maloniai vasariškoje šilumoje visus panardinusi žemiausios Žemės vietos - Negyvosios jūros - saulė, panirt neleidžiantis ypatingai sūrus vanduo, taip pat ir molis, po žiemos išbalusius kūnus nudažęs juodai ir akimirką leidęs pasijusti  beveik neatpažįstamais, tarsi būtume su naujais apdarais...

Giliai širdyje įsirašė ne tik vaizdai, garsai ir skonis. Siela džiaugėsi kiekvienos dienos šv. Mišiomis,  aukotomis išties ypatingose vietose - Marijos Apreiškimo bazilikoje Nazarete, Betliejuje, Palaiminimų kalne Galilėjoje, Jeruzalėje - greta Aukštutinio kambario, kuriame Kristus su apaštalais valgė Paskutinę vakarienę, Kristaus Kape, esančiame  Kristaus  Kapo ir Prisikėlimo bazilikoje, Alyvų kalne.., siela taip pat džiaugėsi Valandų liturgijos maldos bendryste ir išgyventu Kryžiaus nešimu, einant Kryžiaus Kelią Jeruzalės turgaus gatvėmis. Be to, ypač sužavėjo ir nustebino  Šabo vakarą prie Raudų sienos  gyvai  trykštantis  žydų vyrų ir moterų džiaugsmas, tarp tvarkingai puošnių drabužių spindintys švęsti Šabo susirinkusių žmonių  veidai.

Prasidėjusi ankstyvu rytu Nazarete, kelionė baigėsi vakaro saulėlydžiu Tel Avive, vaikštant Viduržiemio jūros pakrante. Daug fotografavomės.

Nors ir kaip nesinorėtų to sakyti, tačiau būtent šioje kelionėje supratau tai, ką jau anksčiau buvau girdėjusi: nereikia niekur keliauti, kad Dievas būtų Arti. Tačiau anot kartu su mumis keliavusio Arkivyskupo, reikia vykti į piligrimines keliones, kad tai  suprastum...

Beje, oras visas kelionės dienas buvo puikus, nors  prieš tai buvusią savaitę ten daug lijo...  (Rita)

 

Po kelionės širdis prisipildė dar daugiau dieviško gerumo ir meilės. Kiekvienas žmogus pasidarė brangus ir mylimas. Atsirado poreikis melstis už erzinančią situaciją ar žmogų ir priimti viską, ko negali pakeisti, atvira širdimi - neteisiant ir nesmerkiant, bet dėkojant. Ir dėkoti, dėkoti ... už kiekvieną akimirką, kiekvieną gyvą būtybę, už gyvenimo ir tikėjimo dovaną... (Roma)

 

Tikrai neįmanoma perteikti to, ką jaučiu ir kaip gera širdyje. Kelionėje Viešpats prisilietė prie mano širdies vidiniu paraginimu mylėti visus žmones. Kelionėje praturtėjau dvasiškai, todėl, iš jos sugrįžusi, tikėjimo šviesa su kitais dalinuosi daug drąsiau. (Ada)

 

Norėčiau grįžti, pasistatyti palapinę prie Galilėjos ežero – ten, kur Jis mokė, taip pat pagyventi dykumoje, kur buvo gundomas, galiausiai - pabūti dar kartą ten, kur Jis buvo nukryžiuotas, palaidotas ir prisikėlė. (Aleksas)

 

Labai sunku parašyt kažką vienu sakiniu apie tokią kelionę. Begalinės Dievo meilės pojūtis, ramybė ir  įkvėpimas pasitikėti, priimti Dievo planą besąlygiškai.... Neišdildomi Galilėjos ežero, jo apylinkių vaizdai ir pojūčiai. Linksma kompanija, vadovo entuziazmas, Arkivyskupo ramybė ir taktiškumas... O sielos pojūčiams labai sunku surasti tinkamų žodžių... (Dalia)

 

Ši kelionė - didžiulė Dievo malonė ir dovana, netikėta, išpildžiusi didelę svajonę – labiau pažinti  ir suprasti. (Vytenis)

 

Tai man - Gyvenimo kelionė, stebuklingai išpildyta - taip, kaip tik Dievas gali tai padaryti. Kelionė  paprastais atsakymais atsakė į labai nepaprastus klausimus,  tuo atnešdama ramybę. Man ši kelionė - didelis Atsakymas. (Daiva)

 

Būdama Europos vaiku iki pašaknų, piligriminės kelionės į Šventąją Žemę  neplanavau, bet, matyt, toks buvo planas man... Ir, dabar galiu drąsiai sakyti, jis buvo tobulas! Jau buvau buvus tobuloje kelionėje, bet šioji, reikia pripažinti, pranoko pati save. Puiki grupė, nuostabūs – tiek dvasinis, tiek piligriminis - vadovai, užburiantys Šventosios Žemės vaizdai, išraiškingi kvapai bei skoniai, kvapą gniaužiantis tūkstantmečių paveldas, kuriame sunkiai suvokiamai susipina skirtingos konfesijos ir kultūros. Žydai, musulmonai, krikščionys – visus juos vienija šventas miestas Jeruzalė, jautri istorinė atmintis, ir kartu visus skiria individuali pasaulėžiūra, formuojanti didžiulius gyvenimiškus skirtumus. Ir visa tai – tik fonas tikriesiems piligrimo įspūdžiams, tikriesiems išgyvenimams bei atradimams...

Pirmasis tokių man – naujai atrasta, naujai pažinta ir naujai pamilta Marija. Vėliau įvairios istorinės šventos vietovės vėlgi naujai atvėrė Kristų. Jausmas sunkiai nusakomas – kažkas žinomo, bet naujai pažinto, kažkas turėto, bet naujai įgyto. Kažkas taip apčiuopiamai šalia, taip juntamai mylintis ir atveriantis širdį Meilei... Galilėjos kalvos su raudonomis lauko lelijomis – ten širdis vėl ir vėl sugrįžta susitikti su Jėzumi, ten skamba Jo Žodis, ten vyksta gyvenimo pamokos ir tikrinami namų darbai... Jericho dykuma – regimoji ir juslinė atmintis išsaugojo nežemiškus vaizdus, tylą ir ramybę. Dvasinės kelionės kulminacija tampa Kristaus Kapo ir Prisikėlimo bazilika - krikščionybės lopšys. Čia susipina įvairialypiai, vienas kitam priešingi ir kartu vienas iš kito išplaukiantys jausmai – nusivylimas žmogišku menkumu, kančios siaubas ir vėliau palaimingas lengvumas, ramybė, stiprybė, žinojimas, tikėjimas, viltis... Protas regi to meto visuomenės manipuliacijoms bei gyvuliškiems instinktams pasiduodančią kolektyvinę sąmonę bei dvasinių lyderių dvasios ubagiškumą, paspendžiančius pinkles politinio lyderio Piloto valiai... Įdomu, ar ton pusėn ir ar toli žmonija nuėjo nuo tų laikų?... (Sandra)

 

Kauno šv. Jono Pauliaus II parapijos piligrimai nuoširdžiai dėkoja:

  • Dievui - už didelę Jo malonę pabūti Šventojoje Žemėje;
  • Kauno Arkivyskupui Lionginui Virbalui – už išgirstą prašymą - svajonę ir keliavimą kartu, dvasinį vadovavimą, pasidalinimą Evangelijų pasakojimais ir  istorijos žiniomis;
  • Arkivyskupui ir kun. Donatui Litvinui – už kelionėje paaukotas šv. Mišias,  bendras maldas ir dvasingumo pamokas, nuoširdumą ir paprastumą; 
  • Jono Pauliaus II piligrimų centro vadovui Mantui Kuraičiui - už puikiai suorganizuotą kelionę, buvimą kartu, gerą nuotaiką ir  draugystę.  
  • Visiems kartu keliavusiems piligrimams – už bendrystę.

 

Foto:

Vytenis Kalpokas,

Roma Radžiūnienė

   
   
Logo

Šv. Mišios parapijoje aukojamos

SEKMADIENIAIS

08.30, 10.00 (su jaunimu),
12.00 - Suma

ANTRADIENIAIS-PENKTADIENIAIS

18.30 val.

ŠEŠTADIENIAIS

10.00 val.

Istorija  

   

Parama  

   

Naudingos nuorodos  

   
© Kauno Šventojo Jono Pauliaus II parapija