19 Bal VELYKOS. Prisikėlęs iš kapo
Daugybę kartų esame šventę Velykas. Kokie prisiminimai pirmiausiai iškyla? Sudėtingos apeigos, iškilminga procesija, daugybė žmonių – beveik nieko panašaus į pirmąsias Velykas. Ir jeigu lygintume pirmąsias ir mūsų Velykas, turbūt rastume daugiau skirtumų, negu panašumų.
Mokiniai švelniai tariant pasimetę. Jie nežino kas laukia jų, jeigu taip pasielgė su Mokytoju. Prie kapo eina moterys. Joms saugiau vaikščioti nei mokiniams. Mokiniai užsirakinę, bijodami žydų ir Mokytojo likimo. Geroji Naujiena kol kas tėra tik liūdna, tragiška žinia, graži istorija su nelaiminga pabaiga. Auštantis rytas kelia baimę ir grėsmę, nes slėptis saugiau tamsoje.
Veiksmo vieta – kapas. Ne puošni bažnyčia, pilna gėlių ir šviesos. Kapas. Jame palaidotas Mokytojas, kartu su tiesa, kurią skelbė, kartu su mokinių tikėjimu ir sudužusiomis viltimis.
Auštant pirmajai savaitės dienai, moterys traukia prie kapo. Ne užsiimti vietų Prisikėlimo Mišiose – patepti Jėzaus kūną, paskutinį kartą atsisveikinti su tuo, kuris jas mylėjo.
Kapas atviras ir tuščias. Problema. Tikslas, dėl kurio čia eita, neįgyvendinamas. Nėra ką patepti, nėra su kuo atsisveikint. „Nėra jo čia, jis prisikėlė!” Naujo tikėjimo ir naujos vilties daigai dygs ant senojo tikėjimo ir senosios vilties pelenų.
Šalia pasirodo bestovįs Jėzus. Be liturginių rūbų. Panašus į sodininką. Atpažįstamas ne iš aureolės. Net ne iš žaizdų. Iš to, kad žino vardą, pažįsta ir kreipiasi labai asmeniškai: „Marija!”. …. „Rabuni!”. Ir štai jie stovi vienas priešais kitą. Vietoj tradicinės apeigos, vietoj mirusiojo patepimo – Gyvojo susitikimas. Nepalyginamai daugiau nei tikėtasi, nes nesitikėta beveik nieko. Jis prisikėlė! Yra dalykų, kurių neįmanoma papasakoti, perduoti kitam, nedalyvavusiam, nemačiusiam, nesutikusiam.
Kas vyksta mokinių širdyse? Mieguistomis akimis jie matė Mokytoją suimtą, kai deglų šviesa apšvietė jo veidą tą naktį prie Kedrono upelio. Jie matė jį tampomą Jeruzalės gatvėmis: pas Kajafą, pas Pilotą, pas Erodą, vėl pas Pilotą. Drąsiausi matė jį ant kryžiaus – paplūdusį krauju, su garsiu šauksmu atiduodantį dvasią. Iš perverto šono ištekėjęs kraujas ir vanduo užgesino paskutines vilties žarijas. Jis nebenužengs nuo kryžiaus…Jis mirė…
Dabar Jis stovi šalia. Tas pats Jėzus, mylimasis Mokytojas, nužudytas, bet gyvas. Jis prisikėlė!
Taip, tikrai mūsiškės Velykos gerokai skiriasi nuo pirmųjų. Būtume juokingi, jei bandytume save apgauti ir įtikinti, kad Jėzus miręs, kad jo nebėra ir kažin ar išauš Prisikėlimo rytas, kai namuose jau paruoštas iškilmingas Velykų stalas ir viskas parengta šventei. Bet nejaugi mums nelemta išgyventi to pirmųjų Velykų džiaugsmo? Nejau tas kvapą gniaužiantis susitikimas su prisikėlusiu Mokytoju, kuris buvo palaidotas ir užristas akmeniu, yra rezervuotas tik apaštalams?
Geriau įsižiūrėjus, ne tokios jau ir skirtingos tos mūsų ir apaštalų Velykos.
Jėzus apaštalams buvo pasakojęs, kad turės kentėti, bus nužudytas, o trečią dieną prisikels. Mokiniai buvo apie tai informuoti. Tačiau jiems tai buvo nesuvokiama ateitis – neguodžianti, nes nereali. Mes žinome, kad Jėzus kentėjo, mirė ir prisikėlė, mes esame apie tai informuoti. Mums tai senoka praeitis. Mūsų neguodžia prieš dvidešimt amžių įvykęs Jėzaus prisikėlimas, kol nesutinkam jo gyvo, esančio šalia, šaukiančio vardu. Nei apaštalai, nei mes nesam verti tikinčiųjų vardo, kol nesutinkam gyvojo, prisikėlusiojo Jėzaus.
Jėzaus mokinius – pirmuosius ir mus – labiausiai suvienija ne gilus tikėjimas, ne atvirumas, bet apgailėtina situacija, apverktinas buvimas užsirakinus duris, baimėje, nežinioje.(Netikiu, kad mokiniai buvo labai atviri tam, kas įvyks). Bet jiems labai reikėjo Jėzaus, mylimojo Mokytojo. Ir nors jie neišdrįso to įvardinti, nors netikėjo, kad tai įmanoma, Jėzus atėjo per neįmanomybės slenkstį. Atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“
Kad ir kaip norėtume, nesugrįšime į pirmojo amžiaus Jeruzalę, neišbrauksim iš savo atminties jau įvykusio Kristaus Prisikėlimo. Bet turime galimybę švęsti tas pačias Velykas. Taip, nuo pirmųjų Velykų mus skiria nemažas laiko tarpas. Šiandien daug kas kitaip. Bet nepaisant daugybės skirtumų – istorinių, kultūrinių, geografinių – švenčiame tas pačias Velykas, tą patį Prisikėlimą. Kai sutinki tą patį Jėzų – Prisikėlusįjį, kuris tas pats vakar, šiandien ir per amžius, tada visai nesvarbu ar sodas su kapo rūsiu, ar puošni bažnyčia, ar pirmojo amžiaus Jeruzalė, ar dvidešimt pirmo amžiaus Lietuva. Ten kur sutinki Mylimąjį, ten viskas tampa miela ir brangu, ten įvyksta Velykų stebuklas. Prisikėlusiojo spindesys apšviečia ne tik išgąsdintas mokinių širdis. Apšviečia ir mus, mūsų liūdesį ir neviltį, mus, pasiilgusius jo meilės.
Leisti Dievui sulaužyti mūsų menkus troškimus, savanaudiškus tikėjimus, paviršutiniškas viltis, apsiribojimus tradicijomis ir papročiais. Leisti Dievui būti Dievu ir pranokt mūsų lūkesčius. Čia Velykų iššūkis.
O mano džiaugsme, Kristus prisikėlė!
No Comments