Devintinės – Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės

16 Bir Devintinės – Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės

Procesija

Devintinės – Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė – pradėta švęsti 1264 metais, kaip atsakas į tuo metu Vakaruose ėmusį svyruoti tikėjimą realiu, tikrovišku Kristaus buvimu Eucharistijoje. Su naujos liturginės šventės įvedimu gimė ir Eucharistinių procesijų tradicija. Per Dievo Kūno ir Kraujo šventę, vadinamąsias Devintines, procesija būna labai iškilminga, su vėliavom ir Švenčiausiuoju Sakramentu. Tai šventė, kai pagerbiamas Švč. Sakramentas, kai visame pasaulyje jis išnešamas iš bažnyčios į viešą erdvę.

Eucharistiją (Švč. Sakramentą) Kristus įsteigė per Paskutinę vakarienę, Didįjį ketvirtadienį. Dėl prasi­dedančio Kristaus kančios minėjimo ne­galėdama pakankamai džiaugsmingai švęsti, Katalikų Bažnyčia Eucharistijos pa­slapties pagerbimą nukelia į devintą ket­virtadienį po Kristaus prisikėlimo. Todėl Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė vadinama devitinėmis.

Nuo įprastinės eucharistinės procesi­jos ši skiriasi tuo, kad sustojama prie ketu­rių papuoštų altorėlių ir giedamos visų ke­turių Evangelijų ištraukos. Evangelijos ištrauka pagal Matą kalba apie Jėzų Mo­kytoją. Evangelijos ištrauka pagal Morkų pristato Jėzų – nežemiškų galių valdytoją – stebukladarį. Evangelijos ištrauka pagal Luką pateikia žinią apie Kristų – Eucharis­tijos įsteigėją. Ištrauka pagal Joną pristato mums Jėzų – dieviškos gyvybės davėją.

Procesija

Procesija keturis kartus sustoja prie papuoštų altorėlių. Pastačius ant jų monstranciją su Švč. Sakramentu ir jį pasmilkius, įprasta tvarka giedamos toliau pateikiamos visų keturių evangelijų ištraukos. 

I stotis    Mt 5, 1-12a

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Jėzus prabilęs mokė: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jei susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jei regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“.

II stotis    Mk 8, 1-9

Anomis dienomis, vėl susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti, Jėzus, pasišaukęs mokinius, tarė: „Gaila man minios! Jau trys dienos žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Jei paleisiu juos namo alkanus, jie nusilps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš toli“. Mokiniai jam atsakė: „O iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti?“ Jėzus paklausė: „Kiek duonos kepalėlių turite?“ Jie atsakė: „Septynis“. Tada jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Paėmęs septynis kepalėlius, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams dalyti, ir tie padalijo miniai. Jie dar turėjo kelias žuveles. Jėzus palaimino jas ir taip pat liepė dalyti. Ir žmonės pavalgė iki soties, ir mokiniai dar surinko septynias pintines likučių. O buvo apie keturis tūkstančius žmonių. Ir jis juos atleido.

III stotis    Lk 22, 14-20

Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje“. Paėmęs taurę, jis sukalbėjo padėkos maldą­ ir tarė: „Imkite ir dalykitės. Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dievo karalystė“. Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“.

IV stotis    Jn 15, 4-14

Paskutinės vakarienės metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks ­jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai. „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau.“

Teksto šaltinis – www.vievioparapija.eu.