23 Vas Verbų sekmadienis
Paskutinis sekmadienis prieš Velykas vadinamas Verbomis, arba Verbų sekmadieniu, daugelyje Europos šalių jis dar vadinamas Palmių sekmadieniu.
Tą dieną į Jeruzalę įžengė Kristus.
Šventinamos Verbos
Pasitikdami Mesiją, žydai iš pagarbos jam po kojomis klojo palmių šakas iš šaukė: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“
Verbų sekmadienį bažnyčiose šventinamos Verbos – tai dažniausiai gėlėmis ar kitaip papuoštos kadagio, išsprogdintos beržo, kitų augalų šakelės.
Šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestų žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų. Tokio tikėjimo kupini ir lietuvių liaudies papročiai.
Plakdavo vieni kitus
Verbų sekmadienį bažnyčioje žmonės turi po kadagio šakelę ar kitokią „verbelę“. Buvo sakoma: „Jei verbos neturėsi, velnias įkiš palaikyti savo uodegą“. Moterys savo verbas dar susirišdavo raudonu vilnoniu siūlu. Tikėjo, jog tuo siūlu per rugiapjūtę apsirišus juosmenį, neskaudės pusiaujo.
Muziejininkės Raimondos Ramanauskienės teigimu, ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys – tai plakimas verba. Šeimininkai stengėsi atsikelti kuo anksčiau ir kitus šeimos narius ar samdinius nuplakti dar miegančius. Plakdami sakydavo: ne aš plaku, o verba plaka.
Žemaičių verbele paprastai plakama ne per Verbas, o Velykų antrąją dieną.
„Tai tarsi užkeikimo formulė. Ja pabrėžiama, jog žmogus tik vykdo kažkieno valią, jis yra tik kažkokios galios įnagis. Toji galia – tai amžinai žaliame kadagyje įsikūnijusi gyvybė, kuri žmogų turi pavasarį pažadinti naujai ūkio veiklai, įtraukti jį į amžiną gamtos mirties ir gimimo vyksmą“, – pasakojo muziejininkė.
Tikėjo Verbos šventumu
Paprotys Verbų dieną pašventintais kadagiais gintis nuo galimų nelaimių išliko iki mūsų dienų. Lietuviai turėjo daug pašventintos verbos naudojimo papročių: užėjus audrai su perkūnija ją degindavo krosnyje ar bent pasmilkydavo, kad šventi dūmai nuvytų debesį.
Sėdami javus, verbos sutrintų spyglių įmaišydavo į pirmosios sėtuvės grūdus. Verbos šakutę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių.
Sukirsdavo šakele vaikams, kad jie greičiau augtų. Aprūkydavo verbelės dūmais dedamus po višta perėti kiaušinius ir ją pačią. Verbele paliesdavo ar pasmilkydavo pavasarį pirmąkart į ganyklą išvaromus gyvulius, kad per vasarą sveiki išsiganytų.
„Visa tai rodo gilų žmonių tikėjimą žalios šakelės šventumu“, – apibendrino R. Ramanauskienė.
No Comments