KRISTUS TIKRAI PRISIKĖLĖ – mes JĮ SUTIKOME (žinoma, ne kape)!

 

Kauno šv. Jono Pauliaus II parapijos piligrimų kelionė į Šventąją Žemę

Dalijamės su Tavimi, esamas ar būsimas piligrime, patirtais kelionės įspūdžiais, įgyta patirtimi bei keletu kelionės fotonuotraukų, vildamiesi, kad rasi tame ką nors, kas ir Tavyje pažadins troškimą aplankyti Šventąją Žemę arba nukeliauti į ją savo Širdyje.

 

Šventoji Žemė. Ją aplankyti prieš prasidedant Gavėnios laikotarpiui didelę malonę turėjo aštuoni Kauno šv. Jono Pauliaus parapijos piligrimai. Vieni  šios kelionės troško, kiti apie ją net nedrįsdavo svajoti, treti tiesiog susikrovė lagaminus ir leidosi Dievo bei žmonių vedami. Nepaisant išankstinių lūkesčių ar jų nebuvimo, kelionėje buvo galima pasidžiaugti ramiomis, laimingomis, o kartais ir labai giliomis akimirkomis bei kartu keliavusių piligrimų bendryste. Kad ir kaip norėtųsi, to, kas tą savaitę išgyventa, papasakoti nepavyks – Šventojoje Žemėje reikia tiesiog pabūti: pajusti, pamatyti, išgirsti, užuosti ir įkvėpti, paragauti, paliesti. Tačiau keliomis čia išsakytomis mintimis skaitytoją kviečiame akimirkai persikelti ten, kur mes keliaudami patyrėme Dievo Šviesos, Meiles ir Artumo.

Pirmasis rytas Nazarete mudviem su Ada prasidėjo labai anksti – pabudome nuo paukščių čiulbėjimo ir maldai kviečiančio musulmonų šauklio balso. Anksti pažadintos pirmąjį rytą, nusprendėme, kol būsime Nazarete, keltis anksti, kad galėtume ant stogo įrengtoje terasoje sutikti iš už kalvos kylančią ryto saulę. Būdamos taip arti šventos vietos, kurioje Mergelę Mariją sveikino angelas Gabrielius,  ir mes kartu su dangų raižančiomis kregždėmis sveikinom Dievą nuoširdžia ryto malda.

Nuostabios dienos Nazarete – mieste, kuriame prabėjo Jėzaus vaikystė, vėliau – Galilėjos apylinkės, įstabus jų grožis,  Galilėjos (Tiberiados) ežeras atmintyje  išliks ilgam, galbūt ir visam laikui. Dar ir dabar mintyse regiu ilgomis linijomis šio ežero vandens paviršiumi sklandančius ir kylančius paukščius prie šv. Petro namų Kafarnaume;  melsvame rūke susiliejančius  kalnus, dangų ir ežero vandenį;  kviečiančias prieiti gaivias žaliuojančių dobilų oazes akmenuotoje ežero pakrantėje ir, geriant minėtą grožį, patirtą sielą užtvindančios dieviškos ramybės saldumą…

O kur dar burnoje tirpstančių datulių skonis, jaustas Nazareto turguje, o   vėliau ir kitose vietose,  ar iš maišelio besiveržiantis palestiniečio sumaltos arabiškos kavos su prieskoniais kvapas, Jeruzalės turguje šviežiai spaustų  sulčių gardumas ar jos turgumi  beeinant  draugiškai  plėšoma ir ragaujama palestinietiška pynutė… Skonio pojūčiai dar labiau prabyla prisiminus prancūzišką virtuvę Nazarete, Jericho  panoramos vaizde suvalgytus pietus ar  ant žarijų keptą šv. Petro žuvį greta  Galilėjos ežero.

Regos pojūčiai bene aštriausi: iki šiol  širdyje tebesidžiaugiu Jericho dykumoje besišypsančiu beduinų berniuku, žaismingai antrą ar trečią kartą iš eilės man siūliusiu nupirkti  baltą skarutę, kurią iš jo buvau ką tik nupirkusi…  Atsiminimuose   tebegyva dykumos kalno viršukalnėje visų kartu sukalbėta vakaro malda, gėrintis tarsi natūraliai priešais esančio kalno viduryje įaugusio vienuolyno vaizdu.

Klausos ir prisilietimo pojūtis primena saulei leidžiantis Jericho dykumoje  staiga pakilusį, tarsi šv. Dvasios paragintą, dykumos vėją… Vis dar jaučiu šviežiai sužaliavusios Nazareto žolės švelnumą delnuose ir ant galvos pilamą neperregimą Jordano upės, kurioje Šv. Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jėzų, vandenį. Tebejaučiu giesme prabilusiame  Žodyje: ,,Jūs taip mylėkit, kaip Aš jus pamilau, iš to visi  pažins, kad esate mano mokiniai…“ rūpestingai sausinamas kojas,   numazgotas, kaip kad Kristus apaštalams mazgojo… O ir giesmės kartais suvirpindavo širdį iki pat jos gelmių… Grįžusi iš kelionės ne kartą mintyse ir balsu giedojau Marijos užmigimo bažnyčioje giliai vidun prasiskverbusią giesmę Mergelei Marijai: ,,Sveikinam Tave, o Motina Marija, šventoji Mergele, saulės apsiausta, žvaigždėm vainikuota, mėnulis Tau po kojom, per Tave duota Išganymo Aušra…“

Buvo labai smagu matyti apsimetusių negyvomis ir pasislėpusių  baltuose namukuose dykumos sraigių  pilnus piligrimų delnus, kišenes, nevykusiai bandant atspėti šių sraigių atsiradimą dykumos kalne ir net neįtariant apie paslėptą jų gyvybę. Tiesa, buvo kas rinkdamas sraiges vaizduotėje jas jau regėjo gabaus menininko rankose…, tačiau tam nebuvo lemta išsipildyti, nes jos, didžiai visų nuostabai, Lietuvoje atgijo…!

O kur dar  palmės ir maloniai vasariškoje šilumoje visus panardinusi žemiausios Žemės vietos – Negyvosios jūros – saulė, panirt neleidžiantis ypatingai sūrus vanduo, taip pat ir molis, po žiemos išbalusius kūnus nudažęs juodai ir akimirką leidęs pasijusti  beveik neatpažįstamais, tarsi būtume su naujais apdarais…

Giliai širdyje įsirašė ne tik vaizdai, garsai ir skonis. Siela džiaugėsi kiekvienos dienos šv. Mišiomis,  aukotomis išties ypatingose vietose – Marijos Apreiškimo bazilikoje Nazarete, Betliejuje, Palaiminimų kalne Galilėjoje, Jeruzalėje – greta Aukštutinio kambario, kuriame Kristus su apaštalais valgė Paskutinę vakarienę, Kristaus Kape, esančiame  Kristaus  Kapo ir Prisikėlimo bazilikoje, Alyvų kalne.., siela taip pat džiaugėsi Valandų liturgijos maldos bendryste ir išgyventu Kryžiaus nešimu, einant Kryžiaus Kelią Jeruzalės turgaus gatvėmis. Be to, ypač sužavėjo ir nustebino  Šabo vakarą prie Raudų sienos  gyvai  trykštantis  žydų vyrų ir moterų džiaugsmas, tarp tvarkingai puošnių drabužių spindintys švęsti Šabo susirinkusių žmonių  veidai.

Prasidėjusi ankstyvu rytu Nazarete, kelionė baigėsi vakaro saulėlydžiu Tel Avive, vaikštant Viduržiemio jūros pakrante. Daug fotografavomės.

Nors ir kaip nesinorėtų to sakyti, tačiau būtent šioje kelionėje supratau tai, ką jau anksčiau buvau girdėjusi: nereikia niekur keliauti, kad Dievas būtų Arti. Tačiau anot kartu su mumis keliavusio Arkivyskupo, reikia vykti į piligrimines keliones, kad tai  suprastum…

Beje, oras visas kelionės dienas buvo puikus, nors  prieš tai buvusią savaitę ten daug lijo…  (Rita)

 

Po kelionės širdis prisipildė dar daugiau dieviško gerumo ir meilės. Kiekvienas žmogus pasidarė brangus ir mylimas. Atsirado poreikis melstis už erzinančią situaciją ar žmogų ir priimti viską, ko negali pakeisti, atvira širdimi – neteisiant ir nesmerkiant, bet dėkojant. Ir dėkoti, dėkoti … už kiekvieną akimirką, kiekvieną gyvą būtybę, už gyvenimo ir tikėjimo dovaną… (Roma)

 

Tikrai neįmanoma perteikti to, ką jaučiu ir kaip gera širdyje. Kelionėje Viešpats prisilietė prie mano širdies vidiniu paraginimu mylėti visus žmones. Kelionėje praturtėjau dvasiškai, todėl, iš jos sugrįžusi, tikėjimo šviesa su kitais dalinuosi daug drąsiau. (Ada)

 

Norėčiau grįžti, pasistatyti palapinę prie Galilėjos ežero – ten, kur Jis mokė, taip pat pagyventi dykumoje, kur buvo gundomas, galiausiai – pabūti dar kartą ten, kur Jis buvo nukryžiuotas, palaidotas ir prisikėlė. (Aleksas)

 

Labai sunku parašyt kažką vienu sakiniu apie tokią kelionę. Begalinės Dievo meilės pojūtis, ramybė ir  įkvėpimas pasitikėti, priimti Dievo planą besąlygiškai…. Neišdildomi Galilėjos ežero, jo apylinkių vaizdai ir pojūčiai. Linksma kompanija, vadovo entuziazmas, Arkivyskupo ramybė ir taktiškumas… O sielos pojūčiams labai sunku surasti tinkamų žodžių… (Dalia)

 

Ši kelionė – didžiulė Dievo malonė ir dovana, netikėta, išpildžiusi didelę svajonę – labiau pažinti  ir suprasti. (Vytenis)

 

Tai man – Gyvenimo kelionė, stebuklingai išpildyta – taip, kaip tik Dievas gali tai padaryti. Kelionė  paprastais atsakymais atsakė į labai nepaprastus klausimus,  tuo atnešdama ramybę. Man ši kelionė – didelis Atsakymas. (Daiva)

 

Būdama Europos vaiku iki pašaknų, piligriminės kelionės į Šventąją Žemę  neplanavau, bet, matyt, toks buvo planas man… Ir, dabar galiu drąsiai sakyti, jis buvo tobulas! Jau buvau buvus tobuloje kelionėje, bet šioji, reikia pripažinti, pranoko pati save. Puiki grupė, nuostabūs – tiek dvasinis, tiek piligriminis – vadovai, užburiantys Šventosios Žemės vaizdai, išraiškingi kvapai bei skoniai, kvapą gniaužiantis tūkstantmečių paveldas, kuriame sunkiai suvokiamai susipina skirtingos konfesijos ir kultūros. Žydai, musulmonai, krikščionys – visus juos vienija šventas miestas Jeruzalė, jautri istorinė atmintis, ir kartu visus skiria individuali pasaulėžiūra, formuojanti didžiulius gyvenimiškus skirtumus. Ir visa tai – tik fonas tikriesiems piligrimo įspūdžiams, tikriesiems išgyvenimams bei atradimams…

Pirmasis tokių man – naujai atrasta, naujai pažinta ir naujai pamilta Marija. Vėliau įvairios istorinės šventos vietovės vėlgi naujai atvėrė Kristų. Jausmas sunkiai nusakomas – kažkas žinomo, bet naujai pažinto, kažkas turėto, bet naujai įgyto. Kažkas taip apčiuopiamai šalia, taip juntamai mylintis ir atveriantis širdį Meilei… Galilėjos kalvos su raudonomis lauko lelijomis – ten širdis vėl ir vėl sugrįžta susitikti su Jėzumi, ten skamba Jo Žodis, ten vyksta gyvenimo pamokos ir tikrinami namų darbai… Jericho dykuma – regimoji ir juslinė atmintis išsaugojo nežemiškus vaizdus, tylą ir ramybę. Dvasinės kelionės kulminacija tampa Kristaus Kapo ir Prisikėlimo bazilika – krikščionybės lopšys. Čia susipina įvairialypiai, vienas kitam priešingi ir kartu vienas iš kito išplaukiantys jausmai – nusivylimas žmogišku menkumu, kančios siaubas ir vėliau palaimingas lengvumas, ramybė, stiprybė, žinojimas, tikėjimas, viltis… Protas regi to meto visuomenės manipuliacijoms bei gyvuliškiems instinktams pasiduodančią kolektyvinę sąmonę bei dvasinių lyderių dvasios ubagiškumą, paspendžiančius pinkles politinio lyderio Piloto valiai… Įdomu, ar ton pusėn ir ar toli žmonija nuėjo nuo tų laikų?… (Sandra)

 

Kauno šv. Jono Pauliaus II parapijos piligrimai nuoširdžiai dėkoja:

  • Dievui – už didelę Jo malonę pabūti Šventojoje Žemėje;
  • Kauno Arkivyskupui Lionginui Virbalui – už išgirstą prašymą – svajonę ir keliavimą kartu, dvasinį vadovavimą, pasidalinimą Evangelijų pasakojimais ir  istorijos žiniomis;
  • Arkivyskupui ir kun. Donatui Litvinui – už kelionėje paaukotas šv. Mišias,  bendras maldas ir dvasingumo pamokas, nuoširdumą ir paprastumą;
  • Jono Pauliaus II piligrimų centro vadovui Mantui Kuraičiui – už puikiai suorganizuotą kelionę, buvimą kartu, gerą nuotaiką ir  draugystę.
  • Visiems kartu keliavusiems piligrimams – už bendrystę.

 

  • I ETAPAS:  LIETUVOS VALSTYBĖS 100-MEČIO MONUMENTAS „PAŠAUKTI LAISVEI“

    2013 m. lapkričio 4 d. Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus dekretu įsteigta Kauno Šv. Jono Pauliaus II parapija – tradicinė religinė bendruomenė – veikia juridinio asmens teisėmis, turi paramos gavėjo statusą. Ši parapija yra trečia pagal dydį Kauno mieste: šiuo metu jos teritorijos ribose jau gyvena virš 30 tūkstančių gyventojų, kuriasi nauji gyvenamieji rajonai su daug jaunų šeimų.

    Parapijos tikslai – skelbti Evangeliją ir gyventi pagal Ją; augti meilėje Dievui, Žmogui ir Tėvynei; šviesti, vienyti ir evangelizuoti parapijos bendruomenę; ugdyti tikinčiųjų sąmoningumą ir bendrystę, telkti bendrai maldai; kviesti piligrimystei, savanorystei; siekti parapijos ir kitų  bendruomenių bendrystės; būti atviriems ir svetingiems Lietuvos ir užsienio svečiams bei piligrimams.

    Siekiant parapijos tikslų, vienas iš svarbiausių Kauno šv. Jono Pauliaus II parapijos uždavinių –  pasiūlyti bendruomenei, o ypač vaikams, jaunimui, šeimoms naujas laisvalaikio užimtumo galimybes.

    Nors parapija gyvuoja tik treji metai, tačiau joje jau veikia vaikų, jaunimo bei suaugusiųjų chorai. Ypač džiaugiamės, kad jiems vadovauja jauni talentingi vadovai: Austėja Staniulytė –  vaikų bei suaugusiųjų chorų vadovė, pianistų konkursuose pelniusi ne vieną apdovanojimą,  pagerbta Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės, ji – vienintelė Lietuvoje karilionais grojanti moteris;  Matas Kaunietis – jaunimo vadovas, groja keletu instrumentų: gitara, pianinu, akordeonu, kuriantis dainas, laimėjęs keletą moksleivių dainuojamosios poezijos konkursų, tapęs „Mažosios akacijos“ laureatu.

    Parapijiečiams teikiama materialinė ir socialinė pagalba: slaugomi ligoniai, lankomi globos namų gyventojai; šv. Kalėdų laikotarpiu 40 šeimų buvo aprūpinama maistu ir drabužiais. Planuojama maitinti socialiai remtinų ir daugiavaikių šeimų vaikus, organizuoti jiems skirtas veiklas,  šventes, vasaros stovyklas.

    Jau tradicija tapo kasmet parapijiečius kviesti į Sausio 13-tosios, Vasario 16-tosios,  Kovo 11-tosios, Užgavėnių, Motinos dienos, Joninių, Kalėdų eglės įžiebimo šventes, koncertus.

    Šiais metais 200 vaikų rengiami priimti Pirmosios šv. Komunijos sakramentą, 100 jaunuolių – Sutvirtinimo sakramentą, jaunavedžiai  ruošiami Santuokos sakramentui. Suaugusieji tikėjimo žinias gilina Alfa kurse. Katechezė parapijos bendruomenėje apima visas amžiaus grupes ir poreikius turinčius žmones. Parapijiečiai vyksta į piligrimines keliones, į parapiją kviečiami įdomūs žmonės, kurie dalinasi savo gyvenimo ir tikėjimo patirtimi.

    Pagrindinę Kauno šv. Jono Pauliaus II parapijos pajamų dalį sudaro juridinių bei fizinių asmenų aukos ir  2 proc. nuo gyventojų pajamų mokesčio.

    Planuojamam pastatų kompleksui statyti parapija ieško rėmėjų, mecenatų, galinčių ir norinčių prisidėti prie projekto įgyvendinimo.

    Statybų intensyvumas priklausys nuo Dievo malonės bei aukotojų lėšų.

    Parapijos bendruomenės, taip pat ir kitų Kauno gyventojų poreikių tenkinimui projekto organizatoriai planuoja sukurti naują traukos centrą Kaune.

    Kauno šv. Jono Pauliaus II parapijos bendruomenei ypač didelį susirūpinimą kelia dėmesio stoka gyventojų tarpusavio ir įvairių bendruomenių bendrystės puoselėjimui. Vis dažniau kalbama apie įvairias psichologines problemas, atsirandančias dėl bendravimo stygiaus: vaikai, jaunimas, šeimos neberanda laiko atviram pokalbiui; nuolatinis skubėjimas, gyvenimo tempas skatina susvetimėjimą (nebepažįstame kaimynų, giminių, artimos aplinkos žmonių), dėl ko dažnai bėgama nuo problemų, dėl nesikalbėjimo daugėja skyrybų, depresijos, liūdesio  jaunimo tarpe, kenčia vaikai, daugėja agresijos, įsitraukiama į  nusikalstamas veiklas.

     

    Realizuotas Kauno šv. Jono Pauliaus II parapijos projektas turėtų tapti:

    • vaikams ir jaunimui – nauja, modernia edukacine bei laisvalaikio praleidimo, susitikimų ir bendravimo vieta. Joje vyksiantis krikščioniškas ugdymas, bendravimas, edukacinės programos ir kiti renginiai vaikus, jaunimą skatintų augti ir bręsti bendražmogiškas vertybes gerbiančiomis ir pagal jas gyvenančiomis asmenybėmis;
    • šeimoms ir bendruomenėms – bendrystės, pokalbio, susibūrimo, laisvalaikio praleidimo vieta. Naujos susirinkimų vietos sukūrimas ir joje vykstantys susitikimai turėtų ugdyti bendravimą, skatinti diskusiją šeimoms aktualiomis temomis, padėti stiprėti krikščioniškoms šeimoms;
    • visiems gyventojams, Kaunui, Lietuvai – nauja patrauklia kultūros, renginių, saviraiškos, susibūrimo vieta; svarbiu traukos centru ir palikimu ateities kartoms, bendrystės ir vienybės simboliu. Gyventojai bus skatinami įsitraukti į miesto ir Tėvynės kūrimo ir stiprinimo veiklas, būti pilietiškais, tautiškais, atsakingais.

    Statybos vyks ypač svarbiu valstybei ir parapijai metu – minint  Lietuvos valstybės atkūrimo (1918 m. vasario 16 d.) šimtmetį ir šv. Jono Pauliaus II gimimo (1920 m. gegužės 18 d.) šimtmetį. Šiuos istorinius įvykius numatoma ne tik deramai paminėti, bet ir įamžinti 100- mečio monumente ,,Pašaukti laisvei“.

    Pirmasis statybų etapas – aukštutinė bažnyčios dalis  – „100-mečio monumentas ,,Pašaukti laisvei“ (pav. Nr. 1,3,4) ir aikštė – „Valstybingumo takas“ (pav. Nr. 2) bus pradėti statyti  2017 metais. Vėlsniais  etapais, priklausomai nuo lėšų, bus statoma pagrindinė  šventovės dalis.

  • Kviečiame Jus prisidėti įgyvendinant planuojamas statybas!
    Neatverdami savo piniginės, jūs galite paremti bažnyčios statybas, skirdami

    2 proc. gyventojų pajamų mokesčio

     

    šiais būdais:

    •  užpildyti FR0512 formos 3 versiją ir pateikti / išsiųsti VMI;
    •  šią formą užpildyti ir pateikti internetu;
    •  kreiptis į parapijos raštinę, adresu Baltų pr. 44B, Kaunas (tel. +370 673 88552), kad padėtume Jums šią formą užpildyti ir išsiųsti.

    PRISIDĖTI GALĖSITE NUO 2018 m. sausio 1 dienos.